Lietuvos zoologijos sodai skelbiasi šviečiantys visuomenę apie biologinės įvairovės išsaugojimą ir skatinantys bendrą piliečių sąmoningumą, tačiau tiek apčiuopiamų rezultatų stoka, tiek nuolatiniai gyvūnų gerovės pažeidimai kelia esminį klausimą dėl šių vietų egzistavimo Lietuvoje reikšmės.

Prieš beveik ketvirtį amžiaus Lietuva pritarė – biologinės įvairovės išsaugojimas yra bendra žmonijos pareiga. Ratifikavus Jungtinių Tautų (JT) biologinės įvairovės konvenciją, valstybė įsipareigojo kelti visuomenės informuotumo lygį apie laukinę gamtą ir jos išsaugojimo poreikį. Vis dėlto vienoje srityje Lietuva, panašu, dar nepasistūmėjo į priekį – šviečiamosiomis biologijos mokslo ir žinių institucijomis turėję tapti zoologijos sodai vis dar kelia daugiau rūpesčių dėl nelaisvėje laikomų gyvūnų gerovės ir apsaugos, nei atlieka paskirtas funkcijas.

Dar 2011-aisiais tarptautinė laukinių gyvūnų apsaugos organizacija „Born Free“ atliko tyrimą, kurio metu įvertino Lietuvos zoologijos soduose esančių 355 gyvūnų rūšių, laikomų 412 aptvaruose, gyvenimo sąlygas. Tyrimo išvada kalba pati už save – nei viename Lietuvos zoologijos sode nėra sudarytos net minimaliai tinkamos sąlygos: neatsižvelgiama nei į gyvūnų poreikius elgtis natūraliai, nei į minimalius higienos reikalavimus, o ankšti metaliniai narvai niekaip neatspindi eksponuojamos rūšies natūralios aplinkos. Maža to, dalis gyvūnų neturi prieigos prie švaraus geriamojo vandens, daugelis kenčia nuo ligų ir yra itin nusilpę.

Nors atsakingoms institucijoms ir buvo pateikta išsami ataskaita apie nustatytus pažeidimus, situacija zoologijos soduose iki šiol iš esmės nepasikeitė. Toks zoologijos sodų aplaidumas prieštarauja ne tik JT biologinės įvairovės konvencijoje išsakytiems principams, bet ir Europos Tarybos 1999/22/EB direktyvai, kuria remiantis išduodami leidimai laikyti laukinius gyvūnus. Joje numatyta, kad valstybių narių zoologijos sodai privalo dalyvauti mokslo tyrimuose, kuriuose būtų prisidedama prie rūšių apsaugos ir tam tikrais atvejais užsiimama rūšių veisimu nelaisvėje, populiacijų atkūrimu arba reintrodukcija į laukinę gamtą; skatinti visuomenės mokymą ir švietimą biologinės įvairovės apsaugos srityje; gyvūnus įkurdinti konkrečiomis rūšims keliamomis sąlygomis; neleisti gyvūnams pabėgti ir sumažinti ekologinę grėsmę vietinėms rūšims ir kt.

Šiuo metu Lietuvoje yra penkios vietos, kurioms išduoti leidimai vykdyti zoologijos sodų veiklą: Lietuvos zoologijos sodas Kaune, Klaipėdos zoologijos sodas, Kalvarijų rajono „Zooparkas“, Vilniaus kontaktinis zoologijos sodas „Zoopark“ ir Lietuvos jūrų muziejus. Visos jos skelbiasi skatinančios biologinės įvairovės mokymąsi ir žadinantys susirūpinimą dėl laukinės gamtos išsaugojimo, tačiau tokie šūkiai neatitinka realybės.

Pavyzdžiui, Vilniaus kontaktinis zoologijos sodas „Zoopark“ kviečia švęsti šv. Valentino, draugo dieną, helovyną. Tuo metu Kalvarijų rajono „Zooparko“ svetainėje skelbiama apie mažiesiems parko lankytojams įrengtą žaidimų aikštelę, kurioje galima „prasmingai praleisti laiką kartu su tėveliais“, o kvietimas apsilankyti sode baigiamas taip: „Visada laukiame vestuvių fotografuotis ir filmuotis. Įvairių renginių organizavimas ZOOPARKE.“

Pasak nevyriausybinės Gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovės Brigitos Kymantaitės, zoologijos sodai direktyvos nustatytus tikslus visiškai ignoruoja, o jų pareiškimai dėl gyvybiškai svarbios švietimo ir visuomenės įtraukimo veiklos efektyvumo yra grindžiami tik lankytojų statistika.

„Pavyzdžiui, Lietuvos zoologijos sodas 2019-aisiais pravedė 323 edukacines programas, kuriose iš viso dalyvavo 6973 lankytojai (vidutiniškai po 10 žmonių grupėje), – sako B. Kymantaitė. – Iš 140 tūkst. deklaruojamų kasmetinių lankytojų tai sudaro tik 5 proc. visų lankytojų, išgirdusių platesnę pažintinę programą. Akivaizdu, kad pačių institucijų turimi idealai savaime nevirsta praktika. Tačiau lygiai taip pat svarbu vengti a priori prielaidos manant, kad jei zoologijos sodas turi teigiamų švietimo siekių ir rengia švietėjišką veiklą tiems siekiams įgyvendinti, rezultatai lankytojams irgi bus teigiami. Iš tikrųjų, jų gali ir nebūti, o tai kasmet įrodo neigiami lankytojų atsiliepimai ir fotografijos, vaizduojančios siaubingas laukinių gyvūnų gyvenimo sąlygas.“

Kadangi laukinių gyvūnų laikymas nelaisvėje vykdomas jų gerovės sąskaita, zoologijos sodams nepakanka deklaruoti pažintinę veiklą tik eksponuojant gyvūnus. Anot B. Kymantaitės, jie turėtų įrodyti tokios veiklos teigiamą poveikį ir pademonstruoti, kad lankytojai pažino, suvokė ir įgijo naujų gamtosauginių žinių apie zoologijos soduose laikomų gyvūnų rūšių problematikas.

„Visuomenės švietimo rezultatų įrodymai yra nepaprastai svarbūs, jei 21-ajame technologijos amžiuje vis dar egzistuojantys gyvų gyvūnų zoologijos sodai nori empiriškai patvirtinti savo kaip išskirtinai reikšmingos institucijos vaidmenį skatinant su gamtosauga susijusį mokymąsi ir bioįvairovės išsaugojimą. Švietimo rezultatai turi turėti apčiuopiamą įrodomąją bazę, pagrindžiančią laukinių gyvūnų laikymą nelaisvėje“, – teigia B. Kymantaitė.

Realių rezultatų ypatingai trūksta žinant tai, kad, pavyzdžiui, Kaune įsikūręs Lietuvos zoologijos sodas yra valstybinė biudžetinė įstaiga, kurios išlaikymui Aplinkos ministerija kasmet skiria daugiau nei 1 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Maža to, iš laikomų ir eksponuojamų 200 rūšių gyvūnų tik 45 rūšys yra įrašytos į Lietuvos ir pasaulio raudonąją knygą, o Lietuvoje nykstančių rūšių populiacijos atkūrimo ir paleidimo į laisvę tikslais yra veisiamos vos trys Lietuvos gamtoje nykstančios rūšys.

„Mes, kaip visuomenė, galime reikalauti zoologijos sodų ir jų veiklą kontroliuojančių valstybinių institucijų įrodyti, kad šių vietų Lietuvoje veikla daro reikšmingus darbus Lietuvos gamtai ir laukiniams gyvūnams nesiekiant paslėpti tradicinės egzistavimo misijos – verslo, teikiančio pramogas su laukiniais gyvūnais nelaisvėje, – sako B. Kymantaitė. – Atsižvelgiant į šį verslą supančias etines dilemas, jie iš tikrųjų turėtų būti suinteresuoti įrodyti, kad jie gali suteikti išskirtinę edukacinę naudą. Mes nenorime Lietuvoje gyvūnų „saugyklų“, pažymėtų „išnykę gamtoje“, todėl visų šių institucijų iššūkis yra surasti savo bendrą vaidmenį padedant vis dar laukiniams ir laisviems gyvūnams Lietuvoje.“