GATO komandos narė Eglė turėjo progą sudalyvauti „Dogs Trust International“ organizuojamoje tarptautinėje gyvūnų gerovės konferencijoje, kuri vyko Sofijoje, Bulgarijoje. Po konferencijos ji dalinasi įspūdžiais, kad Lietuva šiai dienai yra viena lyderiaujančių šalių Europoje, kuri įsivedusi privalomą augintinių ženklinimą ir registravimą, bei griežtus įstatymus, užtraukiančius atsakomybę dėl gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio. Visgi ji priduria, kad dar turime daug kur pasitempti – užtikrinti, kad atsakingos institucijos kompetentingai kontroliuotų teisės aktų reikalavimus, jog šie įstatymai būtų veiksmingi. Taip pat svarbu ženkliai kelti visuomenės sąmoningumo lygį ir organizacijų kompetencijas.

Kas tave paskatino sudalyvauti šioje konferencijoje?

Dirbu gyvūnų gerovės srityje Lietuvoje, ir manau, kad turime be galo daug ko pasimokyti iš kitų šalių gyvūnų gerovės aktyvistų. Iš tiesų Lietuvoje labai mažai žmonių dirba šioje srityje profesionaliai – čia neatliekami moksliniai tyrimai, o didelė dalis pastangų, mano nuomone, vykdomos „aklai“, nepasidomint jų efektyvumu ar moksliniu pagrindimu.

Pati gyvūnų gerovė vertinama labai subjektyviai. Vienam tai galbūt gyvūno „gelbėjimas“ iš mirties nagų bet kokia kaina, tačiau kitam atrodo humaniškiau gyvūną užmigdyti ir t.t. Dėl to kyla be galo daug „buitinių“ intrigų ir barnių tarp organizacijų ir gyvūnais besirūpinančių žmonių. Tačiau kuo šiuos nuomonės grindžiamos, ir kuri yra „teisingesnė“?

Kitas pavyzdys – aklai ir sporadiškai vykdomos „Pagauk-sterilizuok-paleisk“ (toliau – PSP) programos, ypač regionuose, net nesistengiant pamatuoti jų efektyvumo. Tačiau vien tai, kad vienur ar kitur sterilizuosime kelis gyvūnus nebūtinai ką nors pakeis – tam, kad įvertintume tikrą poveikį, reikalingi duomenys, moksliniai tyrimai. Tuo tarpu yra tikrai nemažai tarptautinės praktikos pavyzdžių, tyrimų, nuoseklių PSP projektų, kuriais galėtume remtis. Todėl be galo svarbu ir naudinga mokytis iš užsienio kolegų. Tokia pati situacija su prieglaudomis ir jų veikimo modeliais – svarbu pamatuoti, kokios praktikos iš tiesų veikia, mažinti beglobių gyvūnų problemą, kokios praktikos pačioje prieglaudoje užtikrina gyvūnų gerovę ir pan. Kitų šalių organizacijos tikrai turi didelę praktiką šioje srityje.  

Aš pati esu mokslininkė, į gyvūnų gerovę ateinu iš mokslo srities, todėl man labai svarbu į gyvūnų gerovės problemas žiūrėti kaip į bet kokią kitą moksliniais metodais (o ne subjektyviomis nuomonėmis ir praktikomis) išsprendžiamą problemą, ir šaunu, kad daugybė užsienio organizacijų į gyvūnų gerovę žiūri būtent taip, bei savo patirtimi ir rezultatais dalinasi tarptautinėse konferencijose.

Kokios pagrindinės temos buvo paliestos konferencijos metu?

Konferencija buvo tikrai daugialypė – paliesta daugybė skirtingų gyvūnų gerovės temų. Tačiau labiausiai išsiskyrė problemų prevencijos, o ne pasekmių sprendimo motyvas. Vienas iš pranešėjų, Harry Eckman, savo pranešimą pradėjo labai įsimenančia istorija-metafora:

Prie ežero poilsiavę žmonės staiga pastebėjo, kad ežere skęsta šuo. Jie šoko į vandenį, šunį ištraukė, išgelbėjo. Tačiau staiga vėl girdi pliukštelėjimą – ežere skęsta dar vienas šuo. Jie šoko į vandenį, šunį ištraukė, išgelbėjo. Žiūri – skęsta dar vienas šuo ir taip be galo. Po kurio laiko vienas iš jų, užuot gelbėjęs dar vieną skęstantį šunį, eina palei krantą, o kiti jo klausia: „kur gi tu eini, juk skęsta šuo?!“. Jis atsako: „einu pažiūrėti, kas į vandenį mėto šunis.“

Taigi visoje konferencijoje buvo labai ryškus motyvas – galime gelbėti gyvūnus čia ir dabar, nes pagalbos jiems tikrai reikia, bet tuo pačiu metu turime galvoti apie prevenciją ir spręsti problemas, kurios užtikrins, kad anksčiau ar vėliau pačių problemų, o kartu r kenčiančių gyvūnų, nebeliks – ne tik be galo, be krašto spręsti problemos pasekmes. 

Taip pat konferencijoje daug dėmesio buvo skirta PSP projektams (tiek kačių, tiek šunų) šalyse, kur benamių gyvūnų problemos labai didelės: Bulgarijoje, Rumunijoje, Indijoje, čiabuvių bendruomenėse Kanadoje ir kt.

Buvo kalbama apie tikslingas edukacines programas mokyklose, nuo mažens ugdant vaikus apie sąmoningą savininkystę. Taip pat daug kalbėta apie gyvūnų gerovės užtikrinimą prieglaudose: kokių klaidų reikėtų nedaryti, kaip prioretizuoti veiklą ir priimamus gyvūnus, kaip išvengti ydingų dovanojimo praktikų, užtikrinti geriausias įmanomas gyvūnų laikymo sąlygas net prieglaudose. Paliesta ir infekcinių ligų prevencijos ir susidorojimo su protrūkiais tema.

Į konferenciją išvykai ieškodama atsakymų, kaip užtikrinti gyvūnų gerovę Lietuvoje, ir kaip kuo efektyviau surasti gyvūnams naujus namus. Taigi, ar radai atsakymus į šiuos klausimus?

Prieš vykdama į konferenciją jau turėjau nuojautą, ką reikėtų daryti kitaip, todėl labai šaunu pamatyti, kad labiau patyrusios užsienio organizacijos iš tiesų taiko panašias praktikas. Manau viena svarbiausių pamokų yra tai, kad užuot veikę inertiškai ir pagal tam tikras pačių susigalvotas subjektyvias gyvūnų gerovės taisykles, turėtume kritiškiau vertinti dedamas pastangas, atlikti daugiau tyrimų, rinkti duomenis apie iniciatyvas ir objektyviai pamatuoti, kurios priemonės užtikrinti gyvūnų gerovei iš tiesų veikia, kur mūsų pastangos turėtų didžiausią poveikį ir kaip galėtume užkirsti kelią gyvūnų gerovės problemoms, užuot jose skendėję.

Daugumai žmonių sunku praeiti pro kenčiantį gyvūną – ir tikrai nuostabu, kad yra taip daug gyvūno kančiai neabejingų žmonių. Tačiau kartais įsijautę į vieno gyvūno gelbėjimą pamirštame bendrą problemos mastą, o gelbėjimo operacija gali pridaryti daugiau žalos negu naudos. Pavyzdžiui, jei iš gatvės išgelbėtą gyvūną neatsakingai padovanosime, jis vėl atsiras gatvėje, dauginsis ir pan.

Visgi, reikia pripažinti, jog nepaisant to, kad Lietuvoje turime daugybę gyvūnų gerovės organizacijų, kol kas neturime sąlygų juos profesionaliai rengti ir apmokyti. Todėl turėtume užtikrinti geresnį tokių specialistų rengimą, organizuoti mokymus gyvūnų gerovės organizacijų darbuotojams, gerinti jų kompetencijas. Didinant gyvūnų gerovės organizacijų profesionalumo lygį tikrai galėtume pasiekti nuostabių rezultatų – tiek bendrai keliant gyvūnų gerovės lygį šalyje, tiek gerinant sąlygas prieglaudose, tiek atsakingą gyvūnų dovanojimą ir sąmoningą savininkystę.

Lietuvoje išties turime didelę benamių gyvūnų problemą. Įdomu, galbūt parsivežei naujų idėjų ir planų, kuriuos norėtumei čia realizuoti?

Manau, kad pirmiausia turime stiprinti gyvūnų gerovės profesionalų ratą, kritiškai vertinti dedamas pastangas, atlikti tyrimus ir tikslingai rinktis iniciatyvas, mažinančias benamių gyvūnų problemą, kurios veiktų būtent mūsų šalyje. Juk visgi kiekvienoje pasaulio šalyje situacija yra kiek kitokia.

Iš konkrečių planų, pirmiausia reikėtų dirbti su prieglaudomis ir kitomis organizacijomis, rengti mokymus, padėti šioms organizacijoms kelti savo kompetencijų lygį ir nuveikti dar daugiau gyvūnų gerovės labui. Taip pat labai svarbus sąmoningos savininkystės skatinimas, visuomenės edukavimas apie gyvūno turėjimo atsakomybę, ženklinimo, skiepijimo, sterilizacijos svarbą, ką jau sėkmingai įgyvendina GATO.

Nors duomenų šiandien neturime, pasaulinė patirtis bei mūsų pačių nuojauta sufleruoja, kad pagrindinis benamių gyvūnų šaltinis – būtent neatsakingi šeimininkai, kurie gyvūnų neprižiūri, leidžia veistis, išmeta ir t.t. Galiausiai turėtume užtikrinti ir benamių gyvūnų populiacijos kontrolę kiekvienoje savivaldybėje, tačiau tai – kompleksinė problema, kuriai spręsti svarbu ne tik tikslingos ir nuoseklios PSP akcijos, tačiau ir bendradarbiavimas tarp organizacijų ir savivaldos, gyventojų edukavimas ir atsakomybės už jau turimus gyvūnus užtikrinimas.

Ar tau yra tekę sudalyvauti ir kitose konferencijose apie gyvūnų gerovės užtikrinimą?

Į gyvūnų gerovę ateinu iš visai kitos profesinės srities, todėl mokslinės konferencijos – mano kasdienybė. Tačiau profesionalioje gyvūnų gerovės konferencijoje sudalyvauti teko pirmą kartą. Iki šiol esu stebėjusi keletą gyvūnų tematika rengtų konferencijų Lietuvoje, tačiau, deja, kokybiškų gyvūnų gerovės konferencijų mūsų šalyje dar nėra.

Kaip po šios konferencijos matai beglobių gyvūnų situaciją Lietuvoje?

Susipažinusi su beglobių gyvūnų situacija kitose šalyse supratau, jog mūsų šalies situacija jau pajudėjusi į priekį ir einame teisinga linkme. Tačiau ir yra labai daug link ko stengtis. Daugumoje vakarų šalių gyvūnų gerovė yra gerokai aukštesniame lygyje ir, nors nėra tokios šalies, kur beglobių apskritai nebūtų, šios problemos sprendžiamos tikrai efektyviau. Todėl turime dar gerokai pasistengti, kad ir mūsų šalyje būtų panaši situacija. Tai įmanoma pakėlus profesionalumą šioje srityje – tiek valstybinėse institucijose, tiek NVO sektoriuje.

Visgi, galime pasidžiaugti, kad nors turime didžiulę benamių katinų problemą, bent jau su šunimis susitvarkome neblogai. Kitose šalyse šunys taip pat šimtais ir tūkstančiais klaidžioja miestuose, platina pasiutligę ir kitas ligas. Taip pat jau turime privalomą gyvūnų ženklinimą ir registravimą, griežtus įstatymus, kuriais galime bausti  už gyvūnų nepriežiūrą ir žiaurų elgesį su gyvūnais – šioje srityje esame viena lyderiaujančių šalių netgi Europoje. Tačiau dar turime padirbėti keldami visuomenės sąmoningumo lygį per atsakingų valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų kompetencijas, užtikrinant, kad šie įstatymai būtų veiksmingi.