Žemės ūkio ministerija siekia naujai reglamentuoti kovinių ir pavojingų šunų bei jų mišrūnų laikymo taisykles – bus naikinamos įstatymo nuostatos dėl kovinių šunų ir jų mišrūnų sąvokų, jų įvežimo, įsigijimo, veisimo, dresavimo, prekybos jais, taip pat neteisėto laikymo. Galutinį sprendimą dėl šių pakeitimų turės priimti Seimas.

ŽŪM ministerijoje įvykusio pasitarimo metu buvo pateikta mūsų organizacijos pozicija dėl šunų veislių skirstymo ir įstatyminio reglamentavimo:

Remiantis statistika, kasmet Lietuvoje nuo šunų įkandimų nukenčia vidutiniškai 5000 žmonių, t.y. vidutiniškai 13-14 įkandimų kas dieną. Apie 25 proc. nukentėjusiųjų sudaro vaikai iki 15 metų amžiaus. Pagal statistiką, dažniausiai įkanda (apie 60 proc.) šunys, kurie, nukentėjusiųjų teigimu, jiems yra pažįstami, t.y. žinomas jų savininkas (Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro statistika. ulac.lt)

Iki šiol Lietuvoje buvo vadovaujamasi klaidinga nuostata, kad vienas iš būdų siekiant apsaugoti visuomenę nuo šunų įkandimų yra tam tikrų šunų veislių priskyrimas prie pavojingų (agresyvių), taikant jų laikymui įvairias teisinio reguliavimo priemones ir apribojimus. Tačiau ES šalių, kurios atsisakė veislių skirstymo, praktika rodo, kad tai visiškai nekeičia situacijos, nes problema yra ne šunų veislės, o kiekvienas šuo, kaip individas ir jo savininko atsakomybė.

Šunų įkandimai yra rimta visuomenės problema, daranti didelę fizinę ir emocinę žalą nukentėjusiems ir sukelianti finansines išlaidas valstybei (kasmet nukentėjusių žmonių skiepijimui sunaudojama virš 10 000 pasiutligės vakcinos. Valstybinėms ligonių kasoms (mokesčių mokėtojams) tai kasmet kainuoja virš 120 tūkst. EUR).  Todėl šią problemą būtiną spręsti ne paviršutiniškais, o mokslu ir faktais paremtais sprendimais, kurie mažintų nukentėjusiųjų suaugusių ir vaikų skaičių.

Kurie šunys kanda?

Dažniausiai užduodamas klausimas – kurios veislės ar veislių šunys yra „pavojingiausi“? Atsakymo dažnai ieškoma remiantis keliais konkrečios veislės šunų išpuoliais arba žiniasklaidos paviešintais atvejais, kuriuose tam tikros šunų veislės įvardijamos kaip pavojingos. Veislių skirstymas sukelia  klaidingą įvaizdį apie vykdomą šunų įkandimų prevenciją, taip ignoruojant tikrąjį problemos šaltinį. Ir tai nepadeda siekiant atsakingo požiūrio į šalies piliečių apsaugą.

Aukščiau minima šunų įkandimų statistika nerodo, kokių veislių šunys kanda. Atlikti tai nustatančius statistinius tyrimus neįmanoma. Pirmiausia todėl, kad įkandusio šuns veislė gali būti neteisingai įvardinta, o šunys mišrūnai gali būti klaidingai priskirti tam tikrai veislei. Antra, tikrasis statistikoje nurodomas įkandimų skaičius nėra tikslus, nes užfiksuojami tik tie šuns įkandimo atvejai, dėl kurių asmuo kreipėsi į gydymo įstaigas. Trečia, nėra žinoma kiek tam tikrų šunų veislių yra tam tikroje savivaldybėje, todėl nėra galimybės paskaičiuoti, kiek tam tikros veislės šunų įkandimų procentaliai yra padaroma kiekvienoje savivaldybėje ir, ar tam tikra veislė iš tikrųjų yra problemos šaltinis.

Šunų įkandimo atvejus gali įtakoti įvairūs veiksniai. JAV atliktame tyrime nustatyta, kad nekastruoti patinai net 80 proc. labiau yra linkę rodyti dominuojančią agresiją. Vidutiniškai 70-76 proc. įkandusių šunų buvo nekastruoti.¹ Nekastruotos kalės rujos periodu pritraukia valkataujančius ar be priežiūros paliktus patinus, kas šalia esantiems žmonėms sukelia padidintą riziką būti apkandžiotiems. Jauniklius turinčios kalės itin saugo atsivestus jauniklius, todėl gali įkasti bandantiems juos liesti. Vaikai,  neturintys žinių kaip elgtis gatvėje sutikusį nepažįstamą šunį, savo elgesiu gali išprovokuoti šunį kąsti ir pan. Šuns polinkis kąsti priklauso nuo 5 pagrindinių tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių: paveldimumas, patirtis ankstyvame amžiuje, vėliau socializacija ir auklėjimas, sveikata (fizinė ir psichinė) ir nukentėjusio elgesys.

Vokietijoje, Hanoverio veterinarijos medicinos universiteto Gyvūnų gerovės ir elgesio institute atlikto šunų elgesio tyrimo metu nebuvo aptikta reikšmingų skirtumų lyginant auksaspalvių retriverių ir šešių šunų veislių, kurių veisimą ir laikymą reglamentuoja teisės aktai, agresyvaus elgesio netinkamose situacijose dažnį. Abiejose šunų grupėse baimė tam tikrose situacijose buvo pagrindinė agresyvaus elgesio priežastis. Todėl, norint išvengti nelaimingų atsitikimų, kai šunys sukandžioja žmones, reiktų stebėti šuns emocijas ir atkreipti dėmesį į dirgiklius, o ne šuns veislę. Tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad turėtų būti skiriama daugiau dėmesio šunų veisėjų ir šeimininkų švietimui, kad būtų užkirstas kelias minėtiems atsitikimams, o ne vėliau ieškoma būdų, kaip spręsti susijusias problemas.

Ar tam tikra veislė kelią realų pavojų žmonėms ar tik baimę?

Linkolno universitete (JK) gyvūnų elgsenos specialistų atliktas tyrimas paneigė veislių skirstymo į pavojingas įstatymo naudingumą, nes toks įstatymas neapsaugo visuomenės nuo pavojingų šunų. Toks įstatymas vietoje to, kad priverstų žmones jaustis saugesniais, tik sukuria netikrą saugumo įspūdį.

Tyrime dalyvavo 160 žmonių. Buvo tiriama, ar jų kontaktavimas su šunimis darė įtaką jų nuomonei apie populistinius, neigiamus veislių stereotipus bei priežastis, kurios lemia žmonių nuomonę ir suvokimą apie skirtingų šunų veislių elgesį.

Aiški variacija nustatyta tarp žmonių, kurie patys laikė šunis arba nuolatos kontaktavo su jais, ir kurie neturėjo jokių kontaktų su šunimis. Daugiau nei pusė (54 proc.) respondentų, kurie priskyrė save prie „žinančių ir išmanančių apie šunis“ nesutiko su teiginiu, kad kai kurios veislės yra pavojingesnės už kitas. Tik 15 proc. respondentų, kurie teigė neturintys jokios patirties su šunimis, turėjo tokį patį požiūrį.

Lygiai taip pat, daugiau nei pusė „kontaktavusių su šunimis“ respondentų pritarė, kad pavojingų veislių įstatymas neveiksmingas, o panašiai teigė tik 1 iš 10 „nekontaktavusių su šunimis“ respondentų.

Rezultatai buvo panašūs pritariant, kad didžiausią įtaką populistiniams veislių elgesio stereotipams daro kontaktavimo su šunimis kiekis ir kokybė. Visuomenėje formuojantis agresyvių veislių stereotipams labai svarbus netgi šeimininko tipas būdingas veislei. Būtent šeimininkai labai daug prisideda prie šuns elgesio formavimo ir šuns veislės patikimumo kūrimo.

Nustatyta, kad šuns vizualinė išvaizda yra labai svarbus veiksnys, formuojantis požiūrį apie jo charakterį. „Nekontaktavusių su šunimis“ respondentų nuomone ne tik „bull – veislės“ bet ir visi raumeningi, trumpaplaukiai šunys buvo išskiriami kaip pavojingi. Taip kuriamas šunų elgesio įvaizdis, remiantis išvaizda, o ne genetika.

Kokia tam tikras veisles skirstančių teisės aktų kaina?

Nepaisant to, kad šunų veislių skirstymas į kovines ir pavojingas nesumažina šunų įkandimų skaičiaus, tokių teisės aktų įgyvendinimas dar yra ir labai brangus, turi neigiamų pasekmių  atsakingiems šunų augintojams. Teisinį reglamentavimą nukreipiant ne į realų pavojų savo elgsena keliančius individualius šunis, o tik į tam tikras veisles bei jų mišrūnus, mokesčių mokėtojų pinigai yra naudojami darbo, išduodant leidimus apmokėjimui, šunų konfiskavimo, laikinos šunų globos, eutanazijos, bylinėjimosi išlaidoms. Tai nėra efektyvus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas, atsižvelgiant į tai, kad yra bandoma kontroliuoti tik tam tikras veisles ar jų mišrūnus, o ne spręsti tikrąsias problemos priežastis.

Kaip geriausia sumažinti dėl šunų įkandimų įvykusių incidentų skaičių visuomenėje?

Šunų įkandimų atvejuose visuomet dalyvauja bent dvi šalys: šuo ir vienas arba keli žmonės. Šuns elgesys negali būti vertinamas be žmonių, nes į visas situacijas šuo patenka dėl jo savininko kaltės. Būtent savininko neatsakingumas sukelia pavojų ne tik visuomenės, bet ir paties šuns saugumui.

Pagrindinis mūsų siūlymas – atsakomybę už pavojingą gyventojams šunų elgesį priskirti jų savininkams, kurie ir yra šios problemos pagrindinis šaltinis. Taip pat siūlome reglamentuoti galimybę pripažinti bet kurios veislės šunį pavojingu, jeigu jis sukėlė pavojų visuomenei bei apriboti tokių gyvūnų šeimininkų teises. Šunų skirstymas pagal jų pavojingą elgseną, bet ne pagal „pavojingai“ atrodančią išvaizdą sudarytų ženkliai didesnes galimybes mažinti kasmet apkandžiojamų žmonių skaičių. Todėl reikalingi efektyvūs įstatymai užtikrinantys šeimininkų atsakomybę už humanišką šunų priežiūrą, auklėjimą bei kontrolę, nepaisant jų veislės ar tipo.

Įrodyta, kad šunų savininkų švietimas apie šunų augintinių gerovę ir atsakomybė už humanišką elgesį su jais, humaniškas augintinio auklėjimas ir šuns savininko atsakingumo kontrolė sumažina šunų įkandimų skaičių.

1. Beaver BV. Canine behavior: a guide for veterinarians. Philadelphia: WB Saunders Co, 1999