Žinių troškimui nėra ribų. Puikus to pavyzdys – GATO komandos narė Eglė Marija Ramanauskaitė, kuri vedama atkaklumo ir noro pakeisti beglobių gyvūnų situaciją Lietuvoje, įstojo į Floridos veterinarinės medicinos universitetą. Šiandien ji šiame universitete – prieglaudų medicinos vasaros kursų studentė. Eglė yra vienintelė lietuvė, kuri savo žinias gilina prieglaudų veterinarinės medicinos studijose. Kaip Eglei sekasi studijose, ji pasakoja interviu.

Egle, ar buvo sunku įstoti ir kiek laiko truks šie mokslai?

Įstoti į šias studijas man turėjo būti neįmanoma, nes į šią programą priimami tik JAV studentai. Tačiau man išreiškus didelį susidomėjimą ir papasakojus, kad stengiamės veterinarinės prieglaudų medicinos (angl. shelter medicine) sritį sukurti Lietuvoje, nes jos neturime, mane geranoriškai pakvietė prisijungti išimties tvarka.

Nuotoliniai kursai man truks beveik visą vasarą, o praktikuotis gyvai atvažiavau dviem savaitėms.

Apie ką yra šios studijos?

Prieglaudų veterinarijos gydytojo profesija (angl. Shelter Veterinarian) yra labai unikali, tačiau iš karto galiu pasakyti, kad Amerikoje prieglaudų medicina nėra itin populiari sritis – mažai kas nori dirbti prieglaudose, nes darbas sunkus, krūvis didelis, atlyginimas mažesnis, nes dažniausiai dirbi valstybinėje įstaigoje arba ne pelno siekiančioje organizacijoje. Dauguma nori dirbti privačiose klinikose ir gerai uždirbti. Šią sritį veterinarai ir veterinarijos studentai renkasi iš pašaukimo: norėdami spręsti beglobių gyvūnų problemas, žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus.

Lietuvoje prieglaudų veterinarinės srities neturime. Turime prieglaudų ir prieglaudose įkurtų klinikų, taip pat veterinarų, turinčių daugiau ar mažiau patirties dirbant su beglobiais ar prieglaudų gyvūnais, nepriežiūros ir žiauraus elgesio atvejais, tačiau jų niekas tam specialiai neruošia. Veterinarijos akademijoje Lietuvoje jokio panašaus kurso nėra, net apie gyvūnų gerovę kalbama nedaug, o ir dauguma dėstytojų, su kuriais esu bendravusi šia tema, net nesupranta skirtumo tarp įprastos veterinarinės medicinos ir prieglaudų veterinarinės medicinos.

Prieglaudų veterinarinės medicinos sritis yra išskirtinė. Labai daug standartinių protokolų ir procedūrų, kurios taikomos žmonių augintiniams, nėra tinkami dirbant su benamiais gyvūnais ar prieglaudose, kur gyvūnų koncentracija yra didelė, taip pat yra specifinių dalykų, kuriuos būtina išmanyti – nuo modifikuotų skiepų protokolų iki forensinės medicinos. Labai nedaug mūsų veterinarų turi įgūdžių, reikalingų beglobių populiacijos kontrolės (sterilizacijos) programoms vykdyti, jas tinkamai organizuoti.

Kokių žinių spėjai įgyti per šį laiką studijose?

Per kelias savaites įgijau daugiau žinių nei 3 metus mokydamasi Veterinarijos akademijoje, Lietuvoje. Labai sunku kažką išskirti, nes be galo daug naudingos informacijos, tiesiog geriu kiekvieną žodį ir deduosi į galvą.

Trumpai apibendrinant:

1) Įgijau praktinių žinių, kaip organizuojamos didelės apimties sterilizacijos programos. Klinikoje, kurioje šiuo metu dirbu, per savaitę sterilizuojama daugiau nei 150 kačių, kartais per vieną dieną sterilizuojama 60-90 kačių. Klinika dirba 5 dienas per savaitę, ištisus metus. Klinikoje dirba 1 veterinaras (!) ir 5 asistentai (felčeriai), tačiau operacijas atlieka daugiausia pakankamai žinių įgyję studentai, o paruošti gyvūnus operacijoms padeda kiti studentai, praktikantai ir savanoriai.

Nepaisant viso to ir didelio operacijų kiekio, jos atliekamos nepriekaištingai, visiems gyvūnams suteikiama nuodugni klinikinė apžiūra, jei būtina, pirmoji veterinarinė pagalba, o kartais ir sudėtingesnės procedūros sergantiems. Visas procedūras, kaip viskas organizuojama, kaip viskas veikia – aš deduosi į galvą ir, tikėkimės, netrukus Lietuvoje galėsime organizuoti ne tik pavienes PSP (pagauk-sterilizuok-paleisk) akcijas, bet rimtas programas.

2) Įgijau teorinių žinių, kokią rolę prieglaudoje turi veterinaras, kaip svarbu tokį turėti, kokios yra geriausios praktikos prieglaudose – nuo gyvūnų laikymo, narvų iki ligų kontrolės, protrūkių prevencijos. Tiek daug visko, kad net sunku išskirti!

Kuo šie mokslai skiriasi, lyginant su Veterinarijos akademija Lietuvoje?

Vos pradėjus mokytis Floridos universitete, aš iš karto pajaučiau, kad pagaliau esu tikro universiteto dalimi. Esu studijavusi užsienyje, todėl spartus mokslų tempas ir apimtis man yra pažįstama, tačiau jie taip gerai organizuoti, kad mokytis nėra sudėtinga, o nuobodžiauti tikrai nėra kada.

Kursuose tenka daug skaityti, žiūrėti seminarus, tačiau ši medžiaga pateikta glaustai, aiškiai, ir priverčia galvoti, o ne tik bukai atsiminti (ar neatsiminti..) sausą informaciją. Didžioji dalis atsiskaitymų – diskusijos, trumpi rašinėliai, leidžiantys pademonstruoti, kaip įsisavinai medžiagą, bei pateikti savo poziciją, argumentus.

Tokios geros mokslų kokybės buvau labai pasiilgusi. Šalia teorinių mokslų yra labai intensyvi praktika, į kurią turi atvykti pasiruošęs. Čia jaučiasi, kad čia ruošiami tikri medikai, o ne nežinia ką gyvenime veiksiantys „veterinarai“, kurie turi diplomą ir licenciją, tačiau ne kompetenciją.

Be to, dabar dirbdama kartu su pirmą kursą baigusiais JAV veterinarijos studentais taip pat esu apstulbusi – tiek praktinės, tiek teorinės jų žinios lenkia net mano žinias, nors esu baigusi 3 kursus Lietuvoje ir turiu daug praktinės patirties dirbdama prieglaudoje. Pavydžiu jiems!

O šią savaitę aš darbuojuosi Miami-Dade savivaldybės prieglaudoje, kur šiuo metu yra 650 šunų ir ~300 kačių (prieglauda perpildyta, kaip ir visos), bet viskas labai tvarkinga ir sustyguota. Ir nors visko tikrai nespėja, bet labai nuoširdžiai dirba ~280 žmonių, iš jų 10 veterinarų ir daugiau nei 20 asistentų + savanoriai, kurie ateina pavedžioti šunis ir kt. Tai nors jiems tai atrodo per mažai, man atrodo, kad yra nuostabu, jog tiek žmonių ir taip viskas veikia. 

Gal jau iš šių studijų spėjai pamatyti, ką konkrečiai būtų galima pritaikyti Lietuvoje?

Be galo daug! Visų pirma, turime apskritai sukurti aiškias ir mūsų šalies kontekstui pritaikytas gaires prieglaudoms, su prieglaudomis dirbantiems veterinarams ir savivaldybėms, kurios yra atsakingos už beglobius. Šiuo metu tokių gairių tiesiog neturime, nors pasaulyje jos yra sukurtos, išdirbtos, pagrįstos moksliniais tyrimais.

Šios gairės apimtų ne tik dalykus, tiesiogiai susijusius su gyvūnų sveikata, tačiau ir elgesio poreikiais, problemomis, prieglaudų procedūromis ir paslaugomis, kurias prieglaudos bei veterinarai galėtų teikti bendruomenei, taip užkertant kelią beglobių atsiradimui, gerinant gyvūnų sveikatingumą, skatinant sąmoningą savininkystę.

Beglobių problema yra kompleksinė, todėl ją spręsti turėtų kompetenciją turintys žmonės – dabar tokių tikrai stokojame, o prieglaudos dažnai veikia padrikai, yra įsisenėjusių praktikų, kurios ne tik nepadeda mažinti, bet kartais ir gilina beglobių problemas šalyje. Tikiuosi, kad mano įgytos žinios, kartu su GATO komanda, būtent tai ir padės spręsti.

Išskiriant vieną praktinį pavyzdį: mūsų vykdomos PSP programos šiuo metu yra menkavertės ir neturi tokio poveikio, kurio tikimės (o jei ir turi, tai negalime jo apskaičiuoti, nes nerenkami tinkami duomenys). Tam, kad PSP programa būtų efektyvi, ji turi būti vykdoma koncentruotai, vienoje teritorijoje (rajone, kaime, miestelyje ir pan.) sterilizuojant bent 70% kačių. Šie skaičiai yra pagrįsti moksliniais tyrimais. Tačiau, kad juos pasiektume, turime organizuoti nuolatines plačios apimties sterilizacijos akcijas ir sterilizuoti kates iš specifinių teritorijų, rinkti duomenis, skaičiuoti, stebėti, kaip kinta kačių populiacijos. Būtent tokias programas vykdyti mokausi šiuose kursuose.

Gal pastebėjai ir Lietuvos stiprybių dėl gyvūnų gerovės, lyginant su JAV?

Nors prieglaudų situacija Lietuvoje ir yra gana sudėtinga, užtat mes esam priešaky su jau įstatymuose atspindėta gyvūnų gerove. Pavyzdžiui, JAV (daugumoj valstijų, kiek suprantu, įskaitant Floridą) legalu veisti ir pardavinėti gyvūnus be dokumentų, todėl prieglaudos pilnos šimtais priveistų pitbulių ir kitų panašių šunų mišrūnų. Gyvūnai pardavinėjami paprastose gyvūnų parduotuvėse, kai tuo tarpu pas mus jau dauguma atsisako gyvų gyvūnų. Taip pat JAV nėra privalomo ženklinimo ir čia legalu kirpti ausis ir uodegas augintiniams. Be to, iki šiol egzistuoja kailių fermos.