Meškų gelbėtojas Lukas: Lietuvai būtina meškų šventovė

2020-01-08

  Kelmės rajone gimusio Luko Jankūno gyvenimas neatsiejamas nuo meškų. Miškininko šeimoje užaugęs Lukas vos baigęs gimnaziją Tytuvėnuose išvyko į meškų rezervatą Kroatijoje, kur dirbo savanoriškais pagrindais, o vėliau, jau besimokydamas geografijos Vilniaus universitete, jis ėmėsi darbo meškų gerovės organizacijoje Bulgarijoje „Keturios letenos”. Pastaroji Bulgarijoje valdo meškų parką „Dancing Bears“, kur Lukas praleido visus 2019-uosius metus, dirbdamas meškų prižiūrėtoju ir lankytoju gidu.

Luko žinios apie meškas – neeilinės, susiformavusios iš praktinės patirties dirbant tiek su pačiomis lepečkojėmis, tiek mokant rezervatų lankytojus apie šių žvėrių elgseną ir poreikius.

Pats Lukas organizacijas, kuriose teko dirbti, vadina ne rezervatais, o meškų šventovėmis. „Tai – tikslesnis pavadinimas, ir nors iš pradžių tokią vietą vadinti šventove buvo gana keista, pripratus tai ėmė skambėti gražiai, o ir realybę šis terminas atitinka daug labiau. Tai nėra šventovė kažkam garbinti, tai – prieglobstis meškoms gyventi taip, kad jų gyvenimo sąlygos kaip įmanoma labiau atitiktų tikro meškų gyvenimo giriose aplinkybes”, - sako Lukas.

Į tokias organizacijas patenka meškos, neatsakingų savininkų laikytos nelaisvėje, netinkamomis sąlygomis ar neteisėtai. Dažnai tokie gyvūnai laikomi kaip lankytojų traukos objektas prie pakelių maitinimo įstaigų ar pramogų parkų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje nelaisvėje šiuo metu laikoma net 13 įvairaus amžiaus meškų, ir iš jų mažiausiai 7 įsigijimo teisėtumas institucijoms kelia daug klausimų, o dažnai prastos jų laikymo sąlygos kenkia gyvūnų fizinei ir psichinei sveikatai.

Iki šiol esant tokiems atvejams Lietuvos meškas pavykdavo perkelti į Luko apibūdintas šventoves užsienio šalyse. Tačiau likusios meškos, kurioms reikalinga skubi pagalba, svetur išgabentos nebebus, kadangi vietų rezervatuose – nebėra. Tad gyvūnų globėjai kartu su Aplinkos ministerija šiemet planuoja įsteigti pirmąjį meškų rezervatą Lietuvoje. Telšių rajone jis bus įkurtas pavykus surinkti reikiamą paramos sumą.

Luko teigimu, šventovės yra steigiamos kritiniais atvejais ir yra skirtos bėdoje esantiems gyvūnams apsaugoti. Čia pasirūpinama, kad gyvūnai nesidaugintų, o tokių šventovių vizija yra vieną dieną užsidaryti. „Užsidarymas reikštų, jog problema, dėl kurios šventovė buvo įsteigta, dabar yra išspręsta. Visgi neturiu žinių, kad bent viena šventovė buvo uždaryta dėl šios priežasties”, - apgailestauja jis.

Šventovės gali būti uždaros ir neįsileisti lankytojų, jei gauna pakankamai lėšų vietos išlaikymui, tačiau dažniausiai jos yra atviros lankytojams – taip bandoma surinkti papildomų lėšų gyvūnų gyvenimo sąlygų gerinimui bei šviesti visuomenę.

„Tačiau skirtumas nuo zoologijos sodų akivaizdus – šventovėje žmonės sužino, ką reikia daryti, kad jokiam kitam gyvūnui ateityje neprireiktu gyventi tokioje vietoje, ir ją būtų galima uždaryti. O zoologijos sodams svarbiausiai nesustoti egzistuoti ir išlikti aktualiems”, - kalba Lukas.

Jo teigimu, šventovėse stengiamasi sukurti kuo artimesnes natūralioms meškų gyvenimo sąlygas, tačiau tikros gamtos jos negali visiškai atitikti. „Visgi turime suprasti, kad į šventoves priimami gyvūnai jau nebeturi kelio atgal ir negali būti paleisti į gamtą. Taigi jiems stengiamasi imituoti kiek įmanoma artimesnės natūralioms sąlygas, kad gyvūnas galėtų bėgioti, laipioti, raustis, maudytis, spręsti įvairius iššūkius, turėtų pakankamai erdvės klaidžioti”.

Lukas pasakoja, kad natūralioje aplinkoje gyvenančios meškos šaltuoju metų laiku „užmiega”, tačiau tai niekada neįvyksta nelaisvėje, kai meškoms nesudaromos jų rūšiai reikalingos gyvenimo sąlygos. „Žiemos miegas yra natūrali reakcija yra gamtos pasikeitimą, kai meškos nebegali rasti pakankamai maisto. Tačiau visas meškas, kurios atvyko pas mus iš nelaisvės, turėjome mokyti šios elgsenos: iškasdavome urvus, prie jų padėdavome šieno ar šiaudų, ir kai tik iškrisdavo pirmasis ilgiau besilaikantis sniegas, nustodavome jas maitinti. Tikėdavomės, kad jos supras, ką daryti, ir tai visada pasiteisindavo. Pradžioje jos miegodavo kelias dienas, tada – kelias savaites. Galiausiai miegodavo tiek, kiek įprasta meškoms gyvenant natūraliomis sąlygomis gamtoje – kelis mėnesius, ir net išmoko išsikasti 2-4 metrų gylio urvus ir įsirengti sau jaukius guolius pačios”.

Žiemos miego periodu meškų širdies ritmas sulėtėja net 5-6 kartus. Taip pat sulėtėja ir kvėpavimas. Ne visą periodą meškos būna kietai užmigusios, kartais jos pramerkia akis ar persiverčia ant kito šono, tačiau nevalgo, negeria, nesituština, o jų organizmuose vyksta sudėtingi biocheminiai procesai, kurie sudaro sąlygas taip gyventi net kelis mėnesius. Tačiau išgirdus garsus, reiškiančius pavojų, iš tokio miego meška gali pakilti labai greitai.

Luko teigimu, tokio miego metu gimsta ir jaunikliai, kurie sveria iki pusės kilogramo, yra visiškai akli ir be jokio kailio. Gerdami ypatingai maistingą meškos pieną per du mėnesius jie užauga iki 2,5-4 kg ir, pasibaigus žiemos miego periodui, jau yra pasiruošę sekti paskui savo motiną lauke. „Visgi mamos dažniausiai meškučius palieka saugiame prieglobstyje, o pačios eina ieškoti ėdesio. Tad jei netyčia jums pasitaikytų miškuose sutikti meškos jauniklį, geriau dinkite iš ten kaip įmanoma greičiau, nes kažkur netoliese tikrai yra jo motina“, - pataria Lukas. Maždaug 3 metukų meškučius mamos išveja ir jie pradeda savarankišką gyvenimą atskirai.

Gyvendamos laukinėje gamtoje meškos per dieną suėda nuo 5 iki 25 kg ėdesio. Pavasarį jos ėda mažiau, o rudenį suvartojamo maisto kiekis gali viršyti net 25 kg. Meškos yra visaėdės ir valgo viską, ką randa. „O iš maisto gaunamos energijos joms užtenka bėgti net 30-40 km/val. greičiu“, - pasakoja Lukas. Meškų uoslė – neeilinė, leidžianti grobį pajausti 2-4 km atstumu. „Visgi meškos yra oportunistės ir daug mieliau laiką leidžia tingiai bei ėda tai, kas nuo jų nebėga“, - juokiasi kelmiškis. Rezervatuose meškos maitinamos tris kartus per dieną sezoniniu maistu, vaisiais, daržovėmis, riešutais, mėsa, žuvimi, tačiau ėdesys joms yra patiekiamas taip, kad gyvūnai turėtų pasistengti jo ieškodami ir tokiu būdu šiek tiek daugiau pajudėtų.

Rūpestingi prižiūrėtojai meškų gyvenimą praturtina ir įvairiais objektais. „Tikslas yra paįvairinti kasdienybę, kad gyvūnas turėtų protinės ir fizinės veiklos, kuri būtina jo sveikatai palaikyti. Tam tinka įvairūs objektai, kurie skleidžia kvapus, atrodo neįprastai, kuriuos galima liesti. Tai – įvairūs rąstai, akmenys, laipiojimo konstrukcijos, vandens telkiniai ir kita”, - pasakoja meškų prižiūrėtojas.

Visuomenės švietimas apie meškų poreikius – kita svarbi Luko gyvenimo dalis. „Neturėdami žinių apie meškas, žmonės nesupranta, kada gyvūno laikymo sąlygos yra blogos. Visuomenė nežino, kokios tos sąlygos turėtų būti, kad nelaisvėje laikomų meškų gyvenimas pagerėtų”, - aiškina jis.

Tačiau, Luko teigimu, vien tik keisti požiūrį – negana. „Kad šiuo metu Lietuvoje nelaisvėje laikomų meškų situacija iš esmės pasitaisytų, būtina steigti šventovę, kuri galėtų atitikti meškų poreikius. Tiesa ta, kad nors nemažai meškų iš Lietuvos iki šiol buvo perkeltos į kitose šalyse esančias vietas, Europos šventovės dabar jau yra perpildytos ir netgi turi sąrašus gyvūnų, kurie dar laukia jų pagalbos. Ir tai – ne vienintelė priežastis. Man asmeniškai daug svarbiau, kad pagaliau ėmėmės spręsti savo problemas namie, Lietuvoje, o ne vien tik kliaunamės užsieniu. Išvežti gyvūną kažkur toli ir paslėpti jį – ne išeitis, nes tai nepadės sustabdyti tokių situacijų ateityje. O meškos, gyvenančios šventovėse, tarnauja šviečiant visuomenę ir padeda žmonėms suprasti, kad būtent dėl mūsų pačių ankstesnio elgesio su jais šie gyvūnai jau nebegali gyventi gamtoje. Tada susimąstome, ką turime daryti, kad tokios situacijos nebesikartotų”, - teigė Lukas.

Lietuvoje yra mažiausiai 7 nelaisvėje komerciniais tikslais laikomos meškos, kurioms reikalingas perkėlimas į jų poreikius atitinkančias sąlygas. Ieškant sprendimų meškų perkėlimui, Aplinkos ministerija, VĮ Valstybinių miškų urėdija ir nevyriausybinė Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija (LGTAO) siekia įkurti pirmąjį Lietuvoje meškų rezervatą Telšių rajone, pertvarkant dalį ten jau esančio „Žvėrinčiaus“ ir sukuriant čia tinkamą infrastruktūrą. Rezervatas taps ir reikšminga visuomenės ir vaikų švietimo vieta.

Valstybinių miškų urėdija planuoja skirti du hektarus miško žemės ploto ir pasirūpinti meškų išlaikymu ir priežiūra, o projekto įgyvendinimui ir rezervato įrengimui reikalingų lėšų surinkimu rūpinasi nevyriausybininkai.

Pirmajam projekto žingsniui - techninio projekto plano parengimui ir statybų leidimų gavimui – reikalinga surinkti 11 tūkst. eurų.

„Šiuos 11 tūkst. eurų turime surinkti patys, tad prašome Lietuvos verslo ir visuomenės paramos skiriant paramą pirmojo šalyje meškų rezervato įkūrimui“, - prašymą išsakė LGTAO vadovė Brigita Kymantaitė.

Paramą skirti galima pervedant lėšas į VšĮ Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos sąskaitą paramai Nr. LT027300010130402164 (bankas „Swedbank“, įmonės kodas 302712138) arba per Paypal (info@gyvunuapsauga.lt).

Įgyvendinus pirmąją projekto dalį, antrąjį kitų metų pusmetį planuojamos statybos. Jų finansavimas – 120 tūkst. eurų – renkamas pasitelkiant užsienio organizacijų paramą.

Sėkmingai baigus projektą 2021 m. rezervate jau galėtų būti apgyvendintos meškos, konfiskuotos iš teisės aktus pažeidžiančių ir gyvūnų gerovės sąlygų neužtikrinančių savininkų.

Meškų rezervato Bulgarijoje foto.