Maistinių šunų fermos Lietuvoje – ne už kalnų?

2014-09-11

Brigita Kymantaitė, organizacijos vadovė:

Kelių tam tikras įmones galimai atstovaujančių politikų inicijuota Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisa, kuria būtų leidžiama skersti gyvulius skerdyklose jų prieš tai neapsvaiginus, gavo seimo Kaimo reikalų komiteto narių palaiminimą ir bus pateikta seimo svarstymui. Rusijos krizė tapo puikia priedanga pasiekti, kad ši pataisa būtų priimta, žlugus pirmajam bandymui tai padaryti 2013 metų žiemą. 

Akivaizdu, kad pataisą inicijavusiems politikams – socialdemokratui Broniui Paužai, Lietuvos krikščioniui – demokratui Kaziui Starkevičiui ir Tvarkos ir teisingumo partijos nariui Vytautui Kamblevičiui požiūris į gyvulius, kaip į kančią ir skausmą gebančius jausti padarus, siejasi su vieninteliu faktu – mūsų tėvų ir senelių gyvulių skerdimu kaime. Esą keisdami įstatymą nieko nekeičiame, o priešingai – leidžiame grįžti prie senų „lietuviškų tradicijų“, kurias 2013 m. priimta gyvūnų apsaugos ir gerovės įstatymo nuostata, draudžianti skersti gyvulius prieš tai jų nepasvaiginus, buvo eliminavusi.

Jie nemato nieko reikšmingo, kad įstatymus Lietuvoje keisti imamės siekdami patenkinti Islamo religiją išpažįstančios tautos poreikius, o miglotos, realių paskaičiavimų neturinčios verslo svajonės apie musulmoniškose šalyse jų laukiančias milijonines rinkas yra apskritai nekvestionuojamos. Juk jie neva „išlaiko“ valstybę.

Taip, verslas svarbu. Tačiau kitas klausimas – kur nubrėšime ribą tarp ekonominės naudos ir mūsų tautos įsitikinimų? Ar be ekonominių pagrindų Lietuvoje neturėtų būti svarbi šalies ir joje vyraujančios religijos kultūra? Ar Lietuvoje reikia kuo daugiau galvijų mėsos perdirbėjų, kurie, vedami materialinių troškimų, žiauriai elgtųsi su gyvūnais? Deja, pasiūlymas pereiti prie ekologinio ūkininkavimo ir siekti kitokių rinkų skamba kaip reikalaujantis daug laiko ir investijų. Kam vargti, kai politikai nedvejodami atveria kitą kelią. Ir tampa visiškai nebesvarbu, ką tuo keliu eidami paminsime.

2013 m. įstatymu priimdami nuostatą, kad gyvulių skerdimas prieš tai jų nepasvaiginus yra žiaurus elgesys su gyvūnais ir jų kankinimas, kaip valstybė ne tik įtvirtinome požiūrį į gyvūnus, kaip jausmus turinčias būtybes, bet ir parodėme tautos siekį skatinti ir plėtoti humanizmą.

Šiandien, praėjus pusantrų metų, šias lietuvių propaguojamas vertybes tautos išrinktieji staiga imasi keisti atsiželgdami į musulmonišką religiją. Nes tai „ekonomiškai naudinga“ kai kuriems verslo atstovams.

Musulmonai – tauta, išpažįstanti monoateistinę religiją pasaulyje – islamą, ieško nišų kitose šalyse, kurios pasiduoda jų religijai. Tikėtina, kad musulmonai nori, jog kiti gyventų pagal jų nuostatas. Tai vienintelis judėjimas, kur religija ir politika visuomet kartu. Susimąstykime, kuria linkme einame?

Politikai gyvulių skerdimą Lietuvos kaime sutapatina su skerdimu pagal religines apeigas. Bet skirtumas vis tik yra. Mūsų tėvai ir seneliai tai darė ne dėl religijos ar tradicijų, ar dėl to, kad neturėjo kito pasirinkimo. Tą procedūrą drįsdavo atlikti ne kiekvienas – visuomet buvo kviečiamas kaime geriausiai tai darantis žmogus, kuris durdavo kiaulei tiesiai į širdį, kad gyvulys patirtų kuo mažiau kančių.

Musulmonų religiniai įsitikinimai leidžia valgyti tik halal būdu paskerstų mėsinių galvijų mėsą. Ritualinį skerdimą privalo atlikti pamaldus musulmonas, būtinai – vyras. Peiliu galvijui perpjovęs gyvybiškai svarbias arterijas, skerdikas laukia, kol vis dar sąmoningas gyvulys nukraujuos, o pats tuo metu meldžiasi Alachui. Laikas, kol neapsvaigintas skerdžiamas gyvulys praranda sąmonę, gali siekti net keturias minutes. Per šį laikotarpį gyvulys patiria skausmą ir kančias dėl atsiradusios atviros žaizdos: perpjautos gerklės, kraujagyslių, nervų; taip pat gyvulys jaučia „skendimo“ savo paties kraujyje kančias ir dusulį. Turbūt visi suprantame, kad šis pramoninėje skerdykloje vykstantis procesas negali būti ir nėra dvasingas.

Šiandien Lietuvoje gyvena apie 2000 musulmonų. Tai, kad peticiją prieš gyvulių žudymo neapsvaiginus įteisinimą pasirašė daugiau kaip 9000 Lietuvos piliečių, kai kuriems politikams nėra svarbu. Kitų šalių religija, papročiai ir poreikiai jiems tapo daug reikšmingesni. Ar sulauksime dienos, kai imsime plėsti verslui palankias vartotojų bendruomenes, pavyzdžiui, musulmonus, Lietuvoje, nes tai leis verslui sutaupyti eksporto sąnaudų?

Priėmus tokią įstatymo pataisą, turėsime ir daugiau darbų: 1) ES skerdimas neapsvaiginus yra draudžiamas. Šalis narė gali (bet neprivalo) taikyti išimtį, tik pagrįstai įrodžiusi, kad tai atitinka specifinius ir ribotus religinės bendruomenės poreikius – taigi turėsime įrodinėti Lietuvoje ir už ES ribų gyvenančių musulmonų jaučiamą tokios mėsos deficitą; 2) turėsime keisti Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 str. „Laisvė atlikti religines apeigas“, kuris dabar skamba taip: „Religinės apeigos bei kulto ceremonijos laisvai atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos, piliečių namuose ir butuose, šarvojimo patalpose, kapinėse ir krematoriumuose.“ Taigi pakeitus gyvūnų apsaugos įstatymą, į eilę šalia kapinių ir kitų išvardytų vietų turės būti įrašyta ir skerdykla.

Kur nubrėšime ribą ir kas mūsų laukia toliau su panašiomis politinėmis iniciatyvomis, jei musulmoniškos rinkos staiga užsidarytų? Gal paklusime Korėjos tradicijoms ir jų įsitikinimams maistui naudoti šunieną?“

Jei jums – Lietuvos piliečiui svarbiau humaniška valstybė, ne milijonai, pasirašyk peticiją, kuri bus perduota seimo nariams http://peticijos.lt/visos/71432