Kodėl agresyvių šunų veislių įstatymas neapsaugo visuomenės?

2013-12-02

Kodėl agresyvių šunų veislių įstatymas neapsaugo visuomenės nuo agresyvių šunų?

 

Gyvūnų elgsenos specialistai atliko tyrimus, kurie neigia agresyvių šunų veislių įstatymo naudingumą, nes toks įstatymas neapsaugo visuomenės nuo pavojingų šunų.

Grupė tyrėjų iš Linkolno universiteto (JK) priėjo išvadą, kad šis įstatymas vietoje to, kad priverstų žmones jaustis saugesnius, sukuria netikrą saugumo įspūdį.

Dr. T. Clarke bei profesoriai D. Mills ir J. Cooper iš Gamtos Mokslų fakulteto Linkolno universite išstudijavo priežastis, kurios lemia žmonių nuomonę ir suvokimą apie skirtingų šunų veislių elgesį. Tyrimo rezultatai neseniai publikuoti žurnaluose Human Animal Interaction ir American Psychological Association. Tyrimo pavadinimas: Sukultūrėjimas – skirtingų šunų (Canis familiaris) veislių elgsenos suvokimas.

Profesoriaus Mills‘o teigimu šis darbas pateikia puikų mokslinį pagrindą, paaiškinantį, kodėl vyriausybių planai sukurti agresyvių šunų veislių sąrašą siekiant sumažinti sužalojimų skaičių, neatneš naudos. Nes taip bus sukurtas dirbtinis saugumo jausmas, kuris tik pablogins esamą situaciją.

Tyrėjai panaudojo teoriją, kuri kitaip vadinama kontaktine hipoteze, ją naudoja socialogai norėdami nustatyti rasių stereotipų ir kitokių išankstinių nusistatymų kilmę.

Tyrime dalyvavo 160 žmonių, buvo tiriama, ar jų kontaktavimas su šunimis darė įtaką jų nuomonei apie populistinius, neigiamus veislių stereotipus.

Aiški variacija nustatyta tarp žmonių, kurie turėjo šunis arba nuolatos kontaktavo su jais, ir kurie neturėjo jokių kontaktų su šunimis. Daugiau nei pusė (54 proc.) respondentų, kurie priskyrė save prie „žinančių ir išmanančių apie šunis“ nesutiko su teiginiu, kad kai kurios veislės yra agresyvesnės už kitas. Tik 15 proc. respondentų, kurie teigė neturintys jokios patirties su šunimis, turėjo tokį patį požiūrį.

Lygiai taip pat, daugiau nei pusė „kontaktavusių su šunimis“ respondentų pritarė, kad agresyvių veislių įstatymas neveiksmingas, o panašiai teigė tik 1 iš 10 „nekontaktavusių su šunimis“ respondentų.

Rezultatai buvo panašūs pritariant, kad didžiausią įtaką populistiniams veislių elgesio stereotipams daro kontaktavimo su šunimis kiekis ir kokybė.

Skirtingų šunų elgesio bruožų įvairumas veislės viduje visuomet yra maženis nei tarp skirtingų veislių. Gyvūno elgesys yra būdingas jo veislei, bet visuomet yra nukrypimų nuo veislės vidurkio ir veislė nėra vienintelis kriterijus nulemiantis gyvūno elgesį. Visuomenėje formuojantis agresyvių veislių stereotipams labai svarbus netgi šeimininko tipas būdingas veislei. Būtent šeimininkai labai daug prisideda prie šuns elgesio formavimo ir šuns veislės patikimumo kūrimo.

Nustatyta, kad šuns vizualinė išvaizda yra labai svarbus veiksnys, formuojantis požiūrį apie jo charakterį. „Nekontaktavusių su šunimis“ respondentų nuomone ne tik „bull – veislės“ bet ir visi raumeningi, trumpaplaukiai šunys buvo išskiriami kaip pavojingi.

Dažnėjant tam tikrų veislių šunų stereotipavimui dėl išvaizdos, daugėja tokių šunų naudojimas apsigynimui ir statusui. Taip kuriamas šunų elgesio įvaizdis, remiantis aplinka, o ne genetika.

Tyrėjų komanda siūlo atlikti tolimesnius tyrimus apie neigiamų šunų veislių stereotipų kilmę, ir tai panaudoti kuriant valstybės įstatymus.

Šaltinis: http://www.lincoln.ac.uk/news/2013/12/813.asp

 Parengė LGTAO savanorė, veterinarijos akademijos studentė Greta Varanavičiūtė