Tęsiamas teisminis procesas dėl šuniuko Žirnio

2014-11-04

Š.m. rugpjūčio 14d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja priėmė nutartį dėl mūsų, kartu su Všį „Dogspotas“ pateikto prašymo perduoti A.Z. priklausantį prancūzų buldogų veislės šunį, kuriam Všį „Dogspotas“ globoje buvo suteiktas vardas Žirnis, šios organizacijos tolimesnei priežiūrai bei gyvūnų gerovės užtikrinimui.

Pagal turimą teisę buvusi Žirnio savininkė A.Z. nepripažindama savo, kaip savininkės, šuns nepriežiūros fakto pateikė apeliacinį skundą kuriuo reikalauja panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir grąžinti jai šunį.

Lietuvos gyvūnų teisių organizacija kartu su VŠĮ „Dogspotas“, kurios priežiūroje yra Žirnis pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai.

Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad savininkė prieštarauja pati sau, kaip antai savininkė teigia „Tiek fotonuotraukos, tiek kraujo tyrimai ir vet. klinikų pateiktos išvados rodo tik pagrindinę rasto šuns sveikatos problemą: dehidrataciją, išsekimą“, kaip toliau apeliantė teigia „ negalima teigti kad šuo buvo nešeriamas ir negirdomas“. Šie teiginiai prieštarauja tarpusavyje (kadangi dehidratacija ir išsekimas gali būti konstatuoti tik tuomet, kai gyvūnas nebuvo pakankamai šeriams ir girdomas) ir kelia pagrįstų abejonių dėl apeliantės sąžiningumo bei tikrojo poreikio rūpintis augintiniu. Manytina, jog apskųsdama Pirmos instancijos teismo sprendimą, savininkė siekia ne kiek šuns gerovės (pažymint, kad šiuo metu šuo yra visokeriopai prižiūrėtas ir gyja), o galimai tik laimėti bylą ir neva įrodyti savo tiesą. Be to, kritiškai vertintinas savininkės išsireiškimas teigiant, jog šuns sveikatos problema buvo tik dehidratacija ir išsekimas, kai tuo tarpu dehidratacija yra svarbi ir pavojinga gyvybei būsena, kurios metu šuns kūnas praranda didelį skysčių kiekį, reikalingą normaliai funkcionuoti. Dehidratacija gali būti mirtina, jei šuo skysčių negauna pakankamai greitai. Taigi savininkės požiūris į tai, jog jos augintiniui buvo konstatuota „tik“ dehidratacija ir išsekimas parodo jos didelį aplaidumą, kurio pasekmė buvo kritinė šuns būklė. 

Antra, atmestini kaip nepagrįsti savininkės teiginiai „Labai neaiški pačio teismo prerogatyva daryti sveikatos išvadas, nurodyti ligas iš privačios įmonės ligos istorijos užrašų ir pareiškėjos prašymo, fotonuotraukų“. Visų pirma, pabrėžtina, jog Pirmos instancijos teismas nekonstatavo sveikatos išvados ar ligos (tai konstatavo veterinarinės klinikos gydytoja), tačiau atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus (tame tarpe į veterinarinės klinikos gydytojos išvadą), padarė išvadą dėl šuns sveikatos būklės, o būtent „ tačiau įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, teismui pateiktas nuotraukas skaitmeninėje laikmenoje, teismas daro išvadą, kad rastas ligotas gyvūnas yra ilgalaikės nepriežiūros pasekmė, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl tolimesnės augintinio tinkamos priežiūros jį atidavus savininkei. Rašytiniuose įrodymuose ir nuotraukose užfiksuota gyvūno būklė aiškiai neatitinka suinteresuoto asmens atsiliepime į prašymą nurodytoms aplinkybėms, kad 2014-07-04 užfiksuota itin neprižiūrėto, sergančio gyvūno būklė atsirado kaip gyvūno klaidžiojimo po miestą dviejų parų, t. y. nuo 2014-07-02 iki 2014-07-04 laikotarpyje pasekmė. Gyvūno turėtos ligos akivaizdžiai nepaaiškina ir nepateisina gyvūno būklės, užfiksuotos 2014-07-04, kuri taip pat akivaizdžiai paneigia suinteresuoto asmens nurodytą aplinkybę, kad gyvūnui nuolat buvo suteikiama veterinarinė pagalba (gyvūnas rastas žaizdotas, su apleistomis odos ligomis, kairė akis su opa, dešinės ausies uždegimas, pilna tamsiai rudų, pūlingų išskyrų)“. Kaip labai teisingai pastebėjo Pirmos instancijos teismas „Net neturint jokių duomenų apie rasto gyvūno svorį irneturint specialių žinių apie galimą tokios veislės ir tokio amžiaus sveiko gyvūno svorį, yra akivaizdu, kad nuotraukose užfiksuota itin lieso gyvūno būklė liudija, kad gyvūnas buvo nepakankamai šeriamas ir girdytas. Laikytina neįtikinama aplinkybė, kad šuo visiškai išseko per dvi paras (prieš tai tinkamai prižiūrėtas, šertas ir girdytas)“. Savininkės manymu, dėl šuns sveiktos būklės įvertinimo buvo reikalinga skirti ekspertizę. Pažymėtina, jog šiuo atveju, pagal turimus rašytinius įrodymus (veterinarinės klinikos gydytojos išvadą ir foto nuotraukas) šuns išsekimo būklei nustatyti, jokių specialių žinių nereikėjo. Iš byloje esančių foto nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad šuo radimo dieną buvo visiškai išsekęs, šuo neturėjo jokio riebalinio sluoksnio, per odą buvo aiškiai matyti visas šuns skeletas, viena šuns akis buvo supūliavusi (tai buvo užfiksuota ir vet. gydytojos išvadoje). Todėl akivaizdu, kad tokia šuns būklė tikrai negalėjo susidaryti vos per dvi paras. Tokias išvadas padaryti galėjo bene kiekvienas asmuo pamatęs šuns nuotraukas.

Pirmos instancijos teismas paneigė savininkės teiginį (nurodytą atsiliepime į prašymą) neva „gyvūnui nuolat buvo suteikiama veterinarinė pagalba“, konstatuodamas šuns vizualinę išvaizdą (šuns kūnas buvo nusėtas šašais, vietomis buvo pūlingos išskyros ir kt.). Be kita ko, labai svarbu atkreipti dėmesį į savininkės sutuoktinio elektroninį laišką (kurį ji pateikė su apeliaciniu skundu) – jame rašoma „Esu pastebėjęs, kad šuo prieš 4-5 savaites „kosėjo“, apie tai pranešiau savo sutuoktinei, raginau parodyti veterinarui. Ji kaip supratau į tokį raginimą nereagavo.“. Atsižvelgiant į tai, jog savininkė visiškai nesirūpino šuns sveikatos būkle net ir tuomet, kai jai apie tai buvo pranešta (kad šuo „kosti“ ir jį reikia vežti pas veterinarą), laikytina, jog savininkė su gyvūnu elgėsi žiauriai ir/ar jį kankino.

Trečia, atmestinas savininkės teiginys „ pareiškėja paimdama gyvūną pažeidė GGAĮ numatytas procedūras ir jų taikymą, pareiškėja nesielgė taip, kaip numato GGAĮ 4 str. 5 d.“.  Pažymėtina, jog gyvūnas buvo rastas 2014-07-04 ir dėl savo itin prastos būklės buvo iškart perduotas į veterinarijos gydyklą „8 drambliai“, o po suteiktos veterinarinės pagalbos, gyvūnas buvo perduotas pareiškėjo žinion, kadangi tuo metu nebuvo žinomas šuns šeimininkas/savininkas (pažymėtina, jog kad šuo mikroschemos neturėjo, o specialios tatuiruotės nebuvo įmanoma perskaityti dėl kailio būklės). Atsižvelgiant į tai, natūralu, kad siekiant apsaugoti viešąjį interesą– kaip šiuo atveju, siekiant išsaugoti bejėgio gyvūno gyvybę – gyvūnas po suteiktos veterinarinės pagalbos iškart buvo perduotas pareiškėjui tolimesniam rūpinimuisi. O iškart po to, kai gyvūnu buvo visiškai pasirūpinta, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į teismą ir laukė teismo sprendimo. Kai tuo tarpu savininkė traktuoja, kad gyvūnas turėjo būti paliktas vos ne likimo valiai iki kol valstybinės institucijos būtų priėmusios sprendimą dėl gyvūno perdavimo iki teismo sprendimo priėmimo. Manytina, jog toks procesas būtų užtrukęs tam tikrą laiko tarpą, per kurį gyvūno sveikatos būklė būtų dar labiau šlijusi, o pasekmės galimai būtų negrįžtamos. 

Ketvirta, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas ir jokios teisinės reikšmės neturintis savininkės teiginys „Pats faktas, kad klinika perdavė šunį būtent pareiškėjai, nors globos organizacijų yra Vilniuje dešimtys, rodo sąsajas“. Pažymėtina, jog veterinarijos klinika „8 drambliai“ bendradarbiauja su pareiškėju, ši klinika taiko įvairiais nuolaidas paslaugų teikimo sferoje, esant galimybei globotiniams skiria atitinkamas dovanėles. Toks bendradarbiavimas tik skatina palankesnes gyvūnų gydymo bei priežiūros sąlygas, kas yra tik naudinga ir reikalinga beglobių, paliktų be priežiūros ir apleistų gyvūnų atžvilgiu. Todėl savininkės siekis sukelti abejonių dėl veterinarinės klinikos „8 drambliai“ ir pareiškėjo veiklos yra visiškai nepagrįstas ir netgi nelogiškas.

Penkta, atkreiptinas dėmesys į tai, kad savininkė gyvūną, šiuo atveju prancūzų buldogų veislės šunį, išimtinai traktuoja tik kaip kažkokį daiktą, kurio laikymo sąlygas nustato įstatymai. Be to, savininkė daug kur kalba tik apie tai, jog šuo buvo skirtas jos šeimos poreikiams tenkinti, tuo tarpu išvis nėra kalbama apie šuns poreikių patenkinimą – apie tai ar šuo buvo sotus, pagirdytas, sveikas ir pan. Tokiu būdu savininkė dar kartą parodo tik savo savanaudiškumą, visiškai pamiršdama, kad gyvūnas, šiuo atveju šuo, yra gyva būtybė, kuri taip pat turi savo poreikius ir kurių įgyvendinimą/patenkinimą privalo užtikrinti žmogus, t. y. šeimininkas/savininkas. Gyvūnas, nepaisant kokios rūšies ir/ar veislės jis yra, bet kokiu atveju visada yra priklausomas nuo žmogaus valios.

Šešta, savininkė nurodo, jog šuo buvo įsigytas santuokos metu, o savininkei išsikrausčius iš šeimos namų, šunį ji paliko savo sutuoktiniui. Manytina, jog tokiu būdu savininkė siekia paneigti savo pareigą tinkamai ir visapusiškai pasirūpinti savo augintiniu, kai tuo tarpu, sutuoktinis savininkę buvo informavęs apie tai, kad šuo galimai serga ir jį reikia nuvežti pas veterinarą, tačiau į tai nebuvo visiškai sureaguota (kaip nurodyta A. Z. elektroniniame laiške). Savininkė teigia, jog šunį taip pat neva prižiūrėjo jųdviejų vaikai ir vaikams šuo yra reikalingas, tačiau vėlgi nėra atsižvelgiama į tai, kas yra reikalinga gyvūnui. Kalbama išimtinai galvojant tik vaikų norus, kurie kaip manytina ir yra akivaizdu, nesutampa su gyvūno gerove.

Septinta, savininkės manymu, Pirmos instancijos teismas konkrečiai „neklasifikavo“ kažkokio jos atlikto veiksmo, tačiau būtina pažymėtina, jog būtent savininkės neveikimas, t. y. nesirūpinimas ir nepriežiūra savo augintiniu, šiuo atveju, buvo konstatuotas Pirmos instancijos teismo. Todėl darytina išvada, kad savininkė netinkamai suprato savo veiksmus, o būtent neveikimą, ko pasėkoje, įvertinus byloje esančius įrodymus, ir buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Tačiau visuotinai yra pripažinta, kad nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Taigi savininkė, kaip šuns savininkė, yra atsakinga už jo buvusią kritinę būklę. 

Aštunta, atsižvelgiant į tai, jog savininkė pažeidė LR GGAĮ 20 str. 2 d. 1 p. (gyvūno laikytojas privalo nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga) ir 2 p. (gyvūno laikytojas privalo laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų), kas pasireiškė LR GGAĮ 4 str. 2 d. 2 p. (veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnams tokia pagalba būtina) bei 17 p. (nepakankamas gyvūnų šėrimas ar girdymas) numatytais veiksmais, darytina išvada, jog Pirmos instancijos teismas pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Dėl papildomų įrodymų pateikimo.

 Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu šuo yra pareiškėjo žinioje – pareiškėjas pilnai ir visapusiškai juo rūpinasi, suteikia jam reikiamą priežiūrą, ko pasėkoje šuo po patirtų išgyvenimų ir visiško išsekimo atsigauna ir laikui bėgant toliau vis stiprėja ir tvirtėja (auga jo svoris, žaizdos yra išgydytos ir kt.) pareiškėjas su šiuo atsiliepimu teikia papildomai šuns foto nuotraukas, kurios yra darytos 2014-09-28 (nuotraukos darytos lauke) bei 2014-10-26 (nuotraukos darytos patalpoje). Taip pat teikiamas 2014-10-23 išrašas iš ligos istorijos, kuriame konstatuota, jog „Šuo pasitaisęs, ausų uždegimo nebėra, oda graži, plaukai ataugę, kailis blizga, naujų spuogų židinių neatsiranda, nebesikaso. Aktyvus, žaismingas, svoris stabilus 12,6 kg, kvėpavimas ir širdies darbas normalus“. Taigi šuns būklė yra akivaizdžiai pagerėjusi ir tą patvirtino veterinarijos gydytoja. Atkreiptinas dėmesys, kad vos per tris mėnesius šuo priaugo 3,1 kg. 

Be to, pateikiami įrodymai paneigia savininkės teiginius apie tai, jog neva tik dėl savo amžiaus šuo buvo tokios būklės (įskaitant buvusį jo svorį) ir jam buvo teikiama veterinarinė priežiūra. Dar kartą pabrėžtina, jog šiuo metu šuo sveria jau 12,6 kg, kaip matyti iš pateikiamos išvados, šis svoris yra laikytinas kaip „stabilus“. Taigi vos per tris mėnesius gyvūno būklė akivaizdžiai pagerėjo, todėl laikytina, jog amžius nėra vienintelis kriterijus gyvūno būklei (ji priklauso išimtinai nuo teikiamos priežiūros).  

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta Gerb. Teismo prašome savininkės A.Z apeliacinį skundą atmesti.